Iš Anykščių rajono kilęs biomedicinos mokslų daktaras, literatas, fotografas ir gamtos puoselėtojas dr. Bronius Šablevičius penkiolika metų tyrinėjo itin retus paukščius – erelius žuvininkus.
Sausio 21 dieną, trečiadienį, Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje vyko susitikimas su iš Anykščių rajono kilusiu biomedicinos mokslų daktaru, literatu, fotografu ir gamtos puoselėtoju Broniumi Šablevičiumi – paminėtas jo 80 metų jubiliejus.
Biologu tapo „iš trečio karto“
Kavarsko seniūnijoje gimęs, Debeikių mokykloje mokęsis dr. B. Šablevičius nuo mažens buvo apsuptas gamtos. Kaip pats pasakojo – vasarą sutemus, po visų darbų tėvams sumigus, jis keliaudavo ne į lovą, o į laukus ir ten klausydavosi nuostabių gamtos garsų.
„Aš ilgai ieškojau savo vietos ir labai kankinausi. Dirbdamas čia, Anykščiuose (1975–1977 metais B. Šablevičius dirbo Anykščių rajono Vykdomojo komiteto Kultūros skyriuje kultūros ir istorijos paminklų apsaugos metodininku – aut. past.), buvau pasiekęs gilią bedugnę. Universitetas buvo baigtas, darbas yra, bet prošvaistės ateičiai jokios neįžiūrėjau. Supratau, kad yra aklavietė, bet apie biologijos studijas tikrai negalvojau. Tačiau mano visa natūra yra orientuota į gamtą, jos vertybes. Pamenu, nepažinojau nieko gamtoje, bet išeidavau į mišką ir man ten būdavo gera būti. Bet studijuoti biologiją nebuvo nė pasąmonėje. Kas čia per profesija? Rimtas žmogus turi turėti rimtą darbą, o ne žiūrėti į paukštelius“, – apie tai, kad biologijos nė nelaikė mokslu, pasakojo Ignalinoje gyvenantis mokslininkas B. Šablevičius.
Tačiau gamtos, kaip pats sakė, ieškojo, todėl, vos baigęs Dabužių mokyklą, įstojo į žemės ūkio technikumą, kuriame įgijo sodininko ir daržininko specialybę.
„Baigęs technikumą, gavau sodininko diplomą ir – ačiū tarybinei kariuomenei – kad mane paėmė trejiems metams, kitaip būtų mane nukišę į kolūkį. Ten būčiau pražuvęs ir šiandien prieš jus nesėdėčiau. Dar kariuomenėje būdamas, žinojau, kad studijuosiu istoriją, prašiau, kad man atsiųstų vadovėlius – ten ruošiausi stojamiesiems egzaminams. Iš kariuomenės paleido gruodžio mėnesį – buvo baisu, mano kaime tuomet net elektros nebuvo. Mane išgelbėjo universitetas. Prieš išvykstant stoti, paskutinėmis dienomis, sužinojau, kad Vilniaus universitetas ruošia pirmąją psichologų laidą. Man psichologija taip pat buvo labai viliojanti sritis ir aš pabandžiau stoti. Pritrūko vieno balo, todėl buvau priimtas kandidatu į studentus. Tai reiškia, kad negauni bendrabučio, turi mokėti už viską pats. O mano tėvai – neturtingi, tik grįžę iš Sibiro… Tuomet prodekanė pasakė, kad dar yra vietų į istoriją, nuėjau ten“, – kaip, grįžęs po kariuomenės, įstojo studijuoti istoriją, pasakojo biologijos mokslų daktaras. Tačiau dr. B. Šablevičius, studijuodamas ketvirtame kurse, vėl suprato, kad sėdi ne savo rogėse.
„Reikia gelbėtis. Bet gelbėtis nebuvo kaip. Man buvo pasiūlyta eiti dirbti istorijos mokytoju Anykščiuose, mokykloje. Tačiau šitas darbas – ne man ir į mokyklą niekada nebūčiau ėjęs. Bedirbant kultūros skyriuje čia, Anykščiuose, įvyko stebuklas. Ir juokais, ir ne juokais sakau, kad Šventoji Dvasia man nusileido į protą – vaikštant kažkur gamtoje, aš supratau, kad galiu studijuoti antrą kartą ir būtent biologiją. Man labai palengvėjo.
Mokiausi neakivaizdiniame skyriuje, nes jau buvau gavęs darbą Aukštaitijos nacionaliniame parke Ignalinos mieste. Paskui mane viliojo į pedagoginį institutą dėstyti studentams, bet atsisakiau. Man geriausias universitetas – pati gamta. Taip nacionaliniame parke išdirbau 41 metus“, – savo kelią biologijos mokslų link susirinkusiesiems pasakojo save tik biologu, ne istoriku laikantis dr. B. Šablevičius.
Miške – tik tyla
Dirbdamas Aukštaitijos nacionaliniame parke dr. B. Šablevičius turėjo galimybę pažinti visą Lietuvą. O ją pažino… per vabalus.
„Man reikėjo mokslinės veiklos, todėl apsiėmiau tyrinėti vabalus, jų vieną grupę, kuri labai kenkia daržovėms, žemės ūkio kultūroms.
Tarybiniais laikais tai buvo labai aktualu. Sutariau su profesoriumi dėl disertacijos, ir tada man toptelėjo: padarysiu mokslinį darbą, apginsiu disertaciją ir tada aš vadinsiuos žemės ūkio mokslų kandidatu. Pabėgau iš žemės ūkio instituto ir vėl žemės ūkis! Kokia
uvo gėda prisipažinti profesoriui, kad aš nebenoriu. Bet prisipažinau ir iš žemės ūkio pabėgau“, – šypsojosi sausio 18 dieną jubiliejų atšventęs dr. B. Šablevičius.
„Kai pradėjau dirbti gamtoje, aš joje „kaifuodavau“, net atostogų neidavau. Bet, praėjus 6–7 metams, pajutau, kad aš visa tai, ką sužinojau, noriu kažkam parodyti. Atsirasdavo įvairių profesijų žmonės – ir teisininkai, ir mokytojai, ir gydytojai ėjo su manimi į mišką, tarp jų – Vytenis Andriukaitis (europarlamentaras, gydytojas, istorikas, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras, buvęs Seimo narys, Europos Sąjungos komisaras – aut. past.), kuris Ignalinoje chirurgu dirbo. Bet jie nemokėdavo būti su manimi – pavyzdžiui, Andriukaitis giedodavo naktį eidamas mišku. Jam taip patinka. O man taip nepatinka. Norėjau žmonių, kurie man artimi. Ir tokių atsirado“, – šypsojosi dr. B. Šablevičius.
15 metų erelio žuvininkodraugijoje
Ekologijos institute ir Vilniaus universitete dr. B. Šablevičius apsigynė disertaciją „Erelio žuvininko veisimasis, ekologija, elgsena ir apsaugos Lietuvoje strategija“, todėl buvo paprašytas apie šį paukštį papasakoti plačiau.
„Erelis žuvininkas – stambus, plėšrus, labai specifinis paukštis. Jis minta tik žuvimis, kurias pats pasigauna. Beveik kiekvienoje Europos šalyje jis įrašytas į Raudonąją knygą, yra labai retas, išskyrus Skandinavijos šalis. Tuomet niekas nežinojo, ar Lietuvoje šis erelis iš viso gyveno, Tadas Ivanauskas dar jį matydavo, paskui nebefiksuotas. Aš „užkibau“ ant šito paukščio. Iki manęs niekas jo nebuvo tyrinėjęs, pradėjau nuo balto popieriaus lapo. Erelio žuvininko tyrinėjimui aš atidaviau 14 ar 15 metų“, – pasakojo gamtininkas.
„Tai – labai įdomus gyvūnas ir darbas labai įdomus. Reikėjo surasti lizdus, tada netoli lizdo surasdavau patogią eglę, jos viršūnėje darydavau palapinę. Padarydavau langelį ir stebėdavau, kaip paukščiai gyvena – nuo atskridimo iš Afrikos iki išskridimo. Norėjau tyrinėti žmonių psichologiją, bet taip išėjo, kad tyrinėjau šio paukščio psichologiją.
Žmonės galvoja, kad žvėrys, juo labiau paukščiai, galvoti negali. Iš mokslinės pusės, gyvūnų negalima sužmoginti, bet pasakyti, kad jis negalvoja, taip pat negali. Kada stebi įvairiausias situacijas, matai, kaip jie kontaktuoja – yra tėvai, yra vaikai ir jie kontaktuoja, šnekasi, kalba. Aš išskyriau bent 25 jų balsus, kurie priklauso nuo psichologinės būsenos.
Kiti plėšrieji paukščiai to neturi, o pas žuvininkus yra išvystyta ta psichologija. Jie lizdus krauna pačiose medžių viršūnėse – jų neslepia tarp šakų. Tarp visų vėjų, darganų, jis krauna lizdą virš medžių. Jei paukštis neturėtų išsivysčiusios psichikos, jis tokiame lizde negalėtų išgyventi“, – savo žiniomis dalijosi pirmasis šalyje Lietuvos gamtos riterio titulą gavęs dr. B. Šablevičius, pridurdamas, jog yra parašęs dar vieną labai išsamią knygą apie šį paukštį, kuri jau paruošta leidyklai.
Mokėsi valstybių plotus
Dr. B. Šablevičius – ne tik biologas, jį galima pavadinti ir poetu. Gamtininkas pasakojo, kad eiles rašyti pradėjo nieko neverčiamas, neprašomas ir nepastūmėtas. Negana to, prisiminė, jog eilėraštukus rašė ir vaikystėje, tik, deja, jie neišliko.
„Tai yra specifinė poezija – dvieiliai. Ta mano eilėraščių knygutė, manau, labiausiai nusisekusi. Skurdžiausiai atrodo, ir tie dvieiliai, kuriuos žmogus skaito – nespėja įsijausti, jau baigiasi. Tačiau iš to vieno dvieilio galima parašyti apsakymėlį, nes juose yra labai sukoncentruotos mintys. Poezija turi nešti krūvį, kad žmogus suklustų“, – kad nemėgsta tuščios poezijos, sakė dr. B. Šablevičius. Mokslininkas pasakojo, jog vaikystėje apskritai jam buvo viskas įdomu, net mama yra sakiusi apie mažąjį Bronių: „Kas tu per vaikas, tokio visoj familijoj nėra!“
„Man buvo įdomi situacija pasaulyje, įdomi tarptautinė politika. Aš, eidamas į septintą klasę, žinojau tuometinį viso pasaulio žemėlapį, visus prezidentus, karalius, sostines. Kai pamačiau, kad nebėra ko sužinoti, pradėjau mokytis valstybių plotus“, – juokėsi dr. B. Šablevičius. – Kai atėjau į gamtą, mane patraukė retieji augalai, domino vabalai, vabzdžiai. Man buvo neįdomu tik žuvys ir žvėrys miške. Vieną kartą buvau medžioklėje pažiūrėti, ką jie ten daro. O pasirodo, geria miške.“
Pavadintas ir fotografu, dr. B. Šablevičius kuklinosi, kad toks nėra ir niekada nebuvo.
„Kai dar dirbau Anykščiuose, buvome subūrę fotomėgėjų būrelį – jame buvau aš, Jonas Junevičius, Alfredas Motiejūnas, Aloyzas Janušis. Norėjau specializuotis portretinėje nuotraukoje, bet neradau žmonių. Paskui išvažiavau į Ignaliną ir viskas baigėsi. O ten, metams pasibaigus, turi duoti ataskaitą. Viską parašai, bet turi tai, ką radai, užfiksuoti nuotraukoje ir parodyti. Kadangi gamta netyrinėta ir labai turtinga, kiekvieną dieną buvo vis nauji radiniai. Aš turiu labai daug nuotraukų, bet niekada negalvojau, kad jos kada bus parodoje rodomos – būčiau bent gerą fotoaparatą nusipirkęs“, – kalbėjo dr. B. Šablevičius, pridurdamas, jog savo gyvenime labai daug pralaimėjo, nes nežinojo, kad žmogus turi būti garbėtroška ir egoistas, antraip gyvenime nieko nepasieks: „Garbės troškimas ir egoizmas yra tokios galingos jėgos, per kurias žmogus gali viską. O aš to neturiu.“
Viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje iki vasario 18 dienos veiks paroda „Gamtos grožis Broniaus Šablevičiaus akimis“.
