Valerijus Jevsejevas: „Kaime matai pusantro žmogaus, ir tai iš tolo“

Žinomo aktoriaus, spektaklių režisieriaus Valerijaus Jevsejevo pavardę galima aptikti įvairiausių spektaklių kūrybinių komandų sąrašuose. Daugelis V. Jevsejevą įsiminė kaip Zylės tėvą Daną iš Lietuvos televizijos serialo „Nemylimi“, kaip veikėją Vaclovą iš „Naisių vasaros“.
Jau daugiau nei dešimt vasarų aktorius poilsiauja Šovenių kaime (Anykščių r.) – čia kartu su žmona, Čiurlionio meno mokyklos fortepijono mokytoja Vilija Geležiūte jie yra įsigiję seną, šimtmetį  skaičiuojančią sodybą, kuri jiems labai pravertė karantino laikotarpiu.

Dūzgianti nuo bičių liepa, žemuogės sirpsta prie durų

Aktorius Valerijus su žmona Vilija įsigijo namelį Šovenių kaime, nes juos sužavėjo natūrali gamta, be to, ši vieta jiems pasirodė esanti labai patogi dėl susisiekimo – pusiaukelė tarp Vilniaus ir Panevėžio.
„Ieškojome gamtos, vandens. Maždaug prieš dešimt metų kartu su žmona sumanėme paieškoti ko nors tinkamo, kur galėtume vasaroti. Tais laikais tokie skelbimai buvo spausdinami laikraštyje „Alio reklama“. Beieškodami, besidairydami išvažinėjom beveik visą Lietuvą, gal tik Žemaitijos „nelietėme“. Kai atvažiavome čia pirmą kartą, buvo maždaug vidurvasaris, šiek tiek po Joninių. Didžiulė liepa visa kvepia ir net dūzgia nuo bičių, o prie pat įėjimo į trobą – žemuogės raudonuoja! Nė neabejodami dėl šios vietos tinkamumo, susisiekėme su šeimininku Z. Tučinsku“, – pasakojo žinomas aktorius V. Jevsejevas.
Pašnekovas prisiminė, kad buvęs šeimininkas, parduodamas sodybą, paklausė tik vieno – „ar mano mamos bijūnų neišnaikinsit?“ „Mes ne tik kad neišnaikinome tų mamos gėlių: mes jų dar daugiau pasodinome. Pasodinome ir naujų augalų, bet tai, ką radome, stengiamės išsaugoti“, – teigė Valerijaus žmona Vilija, rodydama sodybą ir vesdama pro didžiulius puošnius krūmus, kupinus stambių žiedų.
Pasak naujųjų šeimininkų, įsigyta dviejų galų troba buvo sutrešusi, stogas dengtas čerpėmis, prakiuręs. Senas kaminas į vidų sukrito jiems bebūnant ir besitvarkant viduje… „Kaip mums sakė buvęs šeimininkas, gryčiukė statyta maždaug 1914 metais. Įdomu tai, kad, įsigiję trobą, viduje radome daugybę madų žurnalų komplektų, kelionių vadovų po Vilnių ir Paryžių – tai mus gerokai nustebino“, – šypsojosi pašnekovas.
Kiekvieną kartą atvykęs į sodybą, Valerijus žavisi natūralia kaimo gamta. „Šit vieną vakarą išeinu į priemenę ir mąstau – juk nesukėliau aš čia tų žiogelių, iš kur jų šitiek grojančių?“ – stebėjosi pašnekovas ir tęsė: – Arba didžiulis būrys netoliese, čia pat, ant lauko, nutūpusių gulbių. Kažkas fantastiška. Kitą naktį, žiūrėk, iki pat ryto ant klėties stogo pratupi gandras…“
Pasak V. Jevsejevo, jiedu su žmona įsigijo sodybą, nes tiesiog atėjo tam laikas. Pasiteiravus, ar aktorius jau pasiekė pensinį amžių, Valerijus atvirai linktelėjo – jam 64-eri.
Valerijaus žmona rūpinasi sodybos interjero dizainu, mielai sukasi aplink esančiame žemės plotelyje, laukia į svečius atvažiuojančių trijų suaugusių sūnų, o labiausiai – kol kas vienintelės anūkytės.
Vienas iš sūnų – Andrius Jevsejevas – yra vienas ryškiausių Lietuvoje teatro kritikų, Paulius – semiotikos dėstytojas Vilniaus universitete, o trečiasis, Tomas, moko vaikus anglų kalbos Vietname.

Pravertė per karantiną

Pasak sutuoktinių Jevsejevų, gryčiutė jiems labai pravertė jau porą kartų: kai keitė butą mieste ir per karantiną.
„Gyvename čia beveik kaip vienkiemyje. Per dieną – pusantro žmogaus, ir tai iš tolo. Vienas praeina, o kitas, kur be kojos, neįgaliojo vežimėlyje pravažiuoja…“, – teigė aktorius V. Jevsejevas..  
Pasak naujųjų šeimininkų, tvarkymosi darbai vyks dar ilgai. „Tie remonto darbai niekada ir nesibaigs. Tiesa, anksčiau vis užsukdavo kaimo linksmuolių, tvirtinančių „viską mokam, galim padėti, tik labai karšta, duok porą eurų“. Tik jei paduodi tą porą eurų, žiūrėk, ir nuskuba kai kur, nebegrįžta. Samdome meistrus“, – mintimis dalijosi Valerijus.

Ir aktorius, ir režisierius

Klaipėdos rajone, Gargžduose, gimęs, 30 metų Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre aktoriumi dirbęs, vėliau pats savo noru iš ten išėjęs, Valerijus dabar gyvena Vilniuje. „Išėjau į neutralius vandenis, tiksliau – į niekur, tačiau ne veltui yra sakoma: „Durys užsidaro, atsidaro langas“.
Nemanau, kad būčiau tiek filmavęsis ar kad mane būtų pakvietę režisieriai Jonas Vaitkus, Jana Ross, o Klaipėdoje – Valentinas Masalskis. Pamenu, paskambino Masalskis ir pakvietė vaidinti spektaklyje.
Pokalbio metu pabrėžė, kad jam pasidarė įdomus jau vien tas faktas, kad žmogus, trisdešimt metų atidavęs vieno teatro scenai, savo noru iš ten išeina“, – atviravo aktorius.
Šiuos mokslo metus V. Jevsejevas baigė mokytojaudamas – Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijoje vienoliktokams ir dvyliktojams vedė teatro pamokas. „Šiek tiek yra spektaklių Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Menų spaustuvėje“. Pastaruoju metu tenka vaidinti Klaipėdos jaunimo teatre pas režisierių, profesorių Valentiną Masalskį, be to, dar pasifilmuojam“, – apie savo darbus pasakojo aktorius.
Pašnekovo pasiteiravus, kokie vaidmenys buvo įsimintini, Valerijus pabrėžė, kad jam visada smagiau dirbti su jaunaisiais spektaklio kūrėjais. „Galiu išskirti „Menų spaustuvėje“ pradedantiesiems skirtą „Atvirą erdvę“. Būtent ten jaunas vaikinukas – Julius Paškevičius – parašė pjesę „Ribos“. Savo bendrakursį pakvietė režisuoti, o mane – vaidinti nuovados psichiatrą. Pjesė „Ribos“ buvo vaidinama bene devynerius metus. Mes, visi dalyviai, taip ir nesupratome, kur slypi šito spektaklio sėkmė“, – pasakojo aktorius V. Jevsejevas.
Laisvu nuo darbo laiku jis pats yra pastatęs keletą spektaklių. „Tris spektaklius pastačiau Panevėžio Juozo Miltinio teatre, šešis-septynis Panevėžio teatre „Menas“: „Pasaka apie laumės užburtą vaiką”, E. Hol „Peliukas muzikantas”, „Saulės vaduotojas”, L. Kerolio „Alisa mokykloje. Stebuklų šalyje”, K. Kubilinsko „Molio Motiejukas“, M. Andersono „Bėgikas“, „Ali-Baba ir 40 plėšikų“, – pasakojo teatro entuziastas ir pridūrė: – Dar buvo keli pastatymai „Miesto teatre“, „Muzikiniame teatre“ pastačiau vaikišką operą „Grybų karas“.
V. Jevsejevas prisiminė savo režisuotą spektaklį „Visada tavo. Ana Frank“, kuriame vaidino anykštėnė Toma Razmislavičiūtė-Juodė. „Pavyko suburti tokią komandą, kokios norėjau. Devynerius, o gal dešimt metų buvo rodomas tas spektaklis“, – pašnekovas pasakojo apie sėkmingus darbo metus Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.

P. Širvio 100-osioms gimimo metinėms

Šių metų liepos mėn. Anykščiuose, Arklio muziejaus Striukų sodyboje, vyko Kupiškio kultūros centro Unės Babickaitės teatro spektaklio „Gyvenimas mano – degimas“ premjera. ,,Paulius Širvys – poetas legenda. Viskas iš pačių sielos gelmių… Na o aš spektaklyje poeto žodžiais kalbu taip: „Karas mane išmokė neverkti niekur ir niekada“. Šiame spektaklyje sukūriau Pauliaus Širvio, kaip kario, vaidmenį. Atskleidžiame P. Širvio išgyventus jausmus, jo didelę jaunystės meilę. Kartu parodome, atspindime jo vienišumą, ilgesį, nemokėjimą pataikauti“, – pasakojo V. Jevsejevas.

Žvejoja ten, kur nekimba

„Visą savo ikimokyklinę vaikystę esu praleidęs Vilkijoje, ant Nemuno vingio. Tėvas, matyt, mokė žvejoti. Atsikeli, o jau pilnos ,,balėjos“ žuvų“, – atviravo pašnekovas.
V. Jevsejevas prisiminė armijoje tarnautus metus prie Barenco jūros: „Neįdomiausia buvo žvejoti Barenco jūroje.
Du kartus per metus atplaukdavo laivai. Užlipi į laivą, nuleidi tuščius kabliukus, ir čia pat trauki ant kiekvieno kabliuko po menkę“.
Pasak pašnekovo, tuose šiaurės kraštuose žiemą būdavo trys metrai sniego, tačiau vasara dovanodavo labai daug gamtos gėrybių. „Kareivių trobas užpustydavo. O vasarą – malonumas, nes vienoje pusėje mėlyna nuo mėlynių, kitoje – raudona nuo kitų uogų.
Tarkim, nori išsivirti grybų, tai kol užverda vanduo, tu spėji ne tik jų pririnkti, bet ir nuvalyti“, – pasakojo Valerijus.   
Vasarodamas Šovenių kaime, Valerijus ne kartą yra dalyvavęs vietinės Budrių bendruomenės organizuojamose žvejybos rungtyse.